Legendinis Markas Spitzas – išskirtinė asmenybė sporto istorijoje, 9-kart Olimpinis čempionas, 33 kartus gerinęs pasaulio rekordus, laimėjęs 7 aukso medalius Miuncheno Olimpinėse žaidynėse (1972 m.). Kol visi plaukikai skusdavo savo kūnus, gerindavo aptakumo rodiklius šalindami plaukus, Markas Spitzas varžybose dalyvaudavo turėdamas ilgus plaukus ir užsiauginęs ūsus. Visa spauda, žurnalistai labai koncentruodavosi būtent į jo ūsus, taip pačiam sportininkui mažindami įtampą dėl sportinių rezultatų. Markas Spitzas buvo žymiai pranašesnis už savo laikmečio plaukikus. Kitų šalių treneriai stebėdavo jo techniką, fotografuodavo jo judesius. Ne paslaptis, kad tais laikais ypatinga „trintis“ jautėsi tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Markas tą žinojo ir kartais leisdavo sau tuo naudotis. Į klausimą, ar jam ūsai nemaišo plaukti, jis juokais atsakė, kad atvirkščiai – jie jam padeda. Ūsai nustumia vandenį nuo jo kūno, tokiu būdu sudarydami sąlygas geresnei kūno padėčiai vandenyje. Nepaisant šio pokšto, kitais metais vykusiame pasaulio čempionate beveik visa Sovietų Sąjungos vyrų plaukimo rinktinė buvo ūsuota.
Praėjus daugiau nei 40 m. nuo šio pokšto, Ženevos mokslininkai pabandė išsiaiškinti, ar tai išties „tik pokštas“.
Biometafizikos chemijos aspirantas Robertas Žakas Tiurgo, dirbantis spektro stratosferinių simbiozinių inter reiškinių laboratorijoje, paprasta, bent kiek protiškai išsilavinusiam žmogui suprantama kalba aiškina: plaukiką vandenyje veikia įvairios jėgos. Žmoguje esanti ekvinopsinė spyruoklė pradeda identrifikuoti sulfidinės dispersijos disproporciją ir tokiu būdu, duranalinės elektrolizės dėka atsiranda endoterminė divaproporcija, palaipsniui persiformuojanti į egzotekompozicinį bangavimą, prilygstantį gliaukolitinei farmadehidinei rotacijai. Formuojasi laminarinės ir turbulentinės srovės. Srovių poveikis taip pat dvejopas: vienos bangos gali būti neigiamai veikiančios, tai yra stabdančios, tuo tarpu kitos – „nešančios į priekį“. Kokios bangos susidarys, būtent lemia ūsų forma ir ilgis bei plauko propioretekcinės, inveksinės baroterminės savybės. Manipuliuojant šiomis trimis savybėmis galima pasiekti išties stulbinančių rezultatų. Spektro stratosferinių simbiozinių inter reiškinių laboratorijoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad nekeičiant jokių fizinių savybių, vien „teisingų“ ūsų dėka vidutinį plaukimo greitį galima pagerinti net 0,18 m/s, kas plaukiant 100 metrų suteiktų 3,6 – 3,8 sek. pranašumą. Didžiausią efektą gali pajusti peteliške plaukiantys plaukikai (pagrindinis Marko Spitzo plaukimo būdas), mažiausias poveikis plaukiant nugara, nes veidas beveik visą plaukimo laiką lieka vandens paviršiuje.
Ūsų pranašumą patvirtinančių faktų galima rasti ir gamtoje. Pvz., bebro ar ūdros kūnas beveik 100 % padengtas plaukais, tuo tarpu jų aptakumo koeficientai vieni geriausių. Dėl beta dalelių oksidantų dominantės Ph peptidės blokatorių sąjungos stebimas taip vadinamas „vandens stūmimo efektas“. Taip pat ūsus turi kai kurie jūros gyventojai: šamai, ruoniai.
Lietuvos plaukimo rinktinė, šiuo metu besitreniruojanti Ispanijos aukštikalnėse, bando teorinę medžiagą pritaikyti praktikoje. Vyriausio rinktinės trenerio Ž. Ovsiuko teigimu, apčiuopiamų rezultatų pasiekti kol kas pavyko tik Vytautui Janušaičiui, kurio ūsai itin vešlūs. Giedriaus Titenio ūsai nenori augti „taisyklinga“ forma, bet jei tyrimų rezultatai pasitvirtins, treneris neatmeta organoidinio megatroninio skysčio injekcijų.
Nuotraukoje: Vytautas Janušaitis sėkmingai diegiantis mokslo laimėjimus savo sportininko karjeroje
Marko Spitzo istorija:
